Dažnas ir batus jau norėdavęs nusiauti. Gal taip ir nebuvo: juk to laikotarpio ūkininkai jau buvo stipriai prakutę, turėjo kuo pasipuošti, buvo prasimokslinę, paskaitę spaudos, paklausę radijo. Šiandien galime džiaugtis šiuo akį traukiančiu ir vienu puošniausiu Tauragės miesto pastatų, kuriame net ir restoranas „Tauras“ garsus buvęs, o jau šios nepriklausomybės laikais tapęs vėl banku.

Bet privatizuoto banko nuomotojai atsisakė, jis kurį laiką stūksojo tuščias, o nuo 2023 metų čia įsikūrė Tauragės meno mokyklos muzikos skyrius. Laikinai, kol bus suremontuota muzikos mokykla.

Pily buvo pasienio kontrabandininkų, knygnešių kalėjimas, kur dabar – tik įsivaizduokite – įrengtos gražiausios menės. Čia pats knygnešių knygnešys Jurgis Bielinis kalėjo. Po kiemą slampinėjo ar marširavo kareiviai ir žvengė žirgai rusų, vokiečių, lietuvių. Būta pilyje ir ligoninės, ir pirties, ir labai reikalingos bei daug buhalterių atvaduotam Klaipėdos kraštui išugdžiusios komercijos mokyklos, kelias dešimtis metų čia veikė gimnazija, pirmoji vidurinė mokykla, politechnikumas, moksleivių kūrybos centras.

Kiek čia skausmo būta, bet būta ir daug džiaugsmo, kai erdviame pilies kieme vyksta aukščiausio lygio muzikos festivaliai, poezijos pavasariai. Pilyje įsikūręs modernus ir Jūsų apsilankymo laukiantis krašto muziejus „Santaka“, viename iš bokštų veikia ir parodomis garsėja fotografijos galerija. Ir vaikų biblioteka visada knibžda nuo lankytojų, kaip ir meno mokyklos dailės klasėse dešiniajame komplekso flange. Nueikite prie šulinio kiemo kampe ir pasikalbėkite su Barzduku, o jei sutiksite Pilinuką, manykit, kad sėkmė Jus lydės ištisus metus.

2006 metais, vykdant rekonstrukciją, rastas stiklinis indas su pergamentu, tekstu ir parašais. Pergamentas saugomas Tauragės krašto muziejuje. Šaulių rūmai pastatyti nugriovus stačiatikių cerkvę, statytą 19 a. pabaigoje. Per 2-ąjį pasaulinį karą pastatas buvo stipriai apgriautas – į jį buvo pataikiusi aviacinė bomba.

Po karo talkų būdu atstatytieji rūmai tapo Kultūros namais, po rekonstrukcijos –  Kultūros rūmais. Einant į rūmus, galite pamatyti vadinamąją meno kolektyvų alėją, visa informacija yra matoma granito plokštėse. Prieigose stovi atminimo suolelis liaudies teatro režisieriui ir žurnalistui Antanui Naraškevičiui. Moderniuose  Kultūros rūmuose yra  beveik 450 vietų koncertų salė, Edmundo Mažrimo parodų salė, erdvios konferencijų, repeticijų salės, darbuotojų kabinetai.

Jai vadovavo garbingi žmonės: Mečys Mačernis (1923-1935) Jurgis Macelis (1935-1940) ir Martynas Lacytis (iki 1943), dirbo žymūs pedagogai: dailininkai, kalbininkai, kompozitoriai. Juozas Gudavičius – kompozitorius, taip, tai tas pats kompozitorius, kurio populiariąją dainą girdėjote pradžioje, beje, jis ir pirmasis Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteris, pirmąjį viešąjį Lietuvos kariuomenės koncertą surengęs per Kalėdas Tauragėje 1919 metais. Tai buvo didelis įvykis.

Pirmojo pasaulinio karo metais beveik visiškai sugriautoje Tauragėje kurti mokyklą buvo sudėtinga. Seminarijai trūko mokymo priemonių, neturėta tinkamų patalpų. Seminarijoje daugiausiai mokėsi jaunuolių iš Klaipėdos krašto ir Tauragės apskrities. Iki 1935 m. ją baigė apie 250 moksleivių, iš viso – arti 600. 1985 metais susidėvėjęs pastatas nugriaustas ir jo vietoje pastatyta muzikos mokykla. Ant jos sienos kabo lenta su užrašu: ŠIOJE VIETOJE 1923-1944 m. / VEIKĖ MOKYTOJŲ / SEMINARIJA, / PRADŽIĄ GAVUSI 1918 m. / A. VYMERIO IR J. VILKAIČIO / INICIATYVA.

XX a. pr. fachverkinės konstrukcijos pastatas – svarbus miesto raidos objektas. Vertinga ir jame išlikusi technologinė įranga. Viršutiniame aukšte išliko du pikliaus dvigubi komplektai, kruopinė, pavarų dėžės fragmentai, dviejų elevatorių fragmentas. Ant vieno pikliaus užrašas: „MUHLEN BALANSTAL C.C. KAISER REIMELT LEIPCIG“.

Pokario metais čia veikė malūnas „Jūra“. Buvo malami grūdai, pjaunama miško mediena, veikė vilnų karšykla.

Septintajame dešimtmetyje malūnas tapo nebenaudojamas. Pastate buvo įsikūrusi siuvykla, paminklų dirbtuvės, parduotuvė.

Net ir apaugęs įvairiais pokariniais priestatais, senasis malūno pastatas vis dar dominuoja Jūros pakrantėje savo dydžiu, deja, fachverkinė konstrukcija su raudonų plytų mūro užpildu 1988 m. buvo paslėpta po tinku. Pagrindiniame fasade išlikę ir įmonės įkūrimo metai – 1922. Norint pastatą apžiūrėti iš vidaus, reikia iš anksto susitarti su savininku.

1910 m. dvaro centre stovėjo 8 mūriniai ir 26 mediniai pastatai, į rytus nuo dvaro, Jūros upės slėnyje, buvo didžiulis su alėjomis parkas ir sodas. Lietuvai atgavus valstybingumą,   dvaro žemės išdalintos savanoriams, išparduotos kumečiams. Po Pirmojo pasaulinio karo sugriauti pastatai nebeatstatyti. 1920 m.  dvare pradėjo veikti pirmoji valstybinė Tauragės ligoninė.

Buvusiame dvare 1935 m. įsikūrė 3-iasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas, pastatytos kareivinės, valgykla, arklidės. Išsikėlus jiems, atsikraustė Lietuvą okupavusi sovietinė kariuomenė, po Antrojo pasaulinio karo čia vėl grįžo tos pačios kariuomenės daliniai, buvusio dvaro centre pastatė  mūrinių gyvenamųjų namų, ūkinių pastatų.

Šiuo metu dvaro teritorija gražiai tvarkoma, pokario sovietiniais laikais statyti daugiabučiai namai kariškiams pilnai privatizuoti ir renovuojami. Dvaro teritorijoje įsikūrę labai populiarus ir žinomiausias visoje Vakarų Lietuvoje Taurų nuotykių parkas.

O sovietiniais laikais  neprižiūrimas dvaro parkas nyko, centrinėje parko dalyje iškirsti medžiai, nes čia įrengti daržai, sunaikintos alėjos, užako mažasis tvenkinys, sunyko kelias, vedęs į hipodromą, pasikeitė senasis dvaro išplanavimas. Buvusiame Tauragės dvaro centre išliko keletas senųjų pastatų, statytų praeito amžiaus pradžioje ir 1935 m.

Pirms Lietuvuo pradėjau auginti karpius ir kitus paskiau išmokinau. Šila Pavėžupė iškasiau daugybi prūdų – virš 80 hektarų. Parašiau knygą kap auginti karpius, i studentus mokinau Dotnuvuo. Dvarūse numelioravau laukus, užveisiau lubinų, įvedžiau sėjuomainą. Muna dvarūse aje stambus knygnešių kelia. I mokyklų lietuviškų buvau įsteigęs. Žinuma, kad slaptų. Pri cara buva juk draudims lietuviška moksla ir knygų.

Oi, daug laikraščių, knygų  par muna dvarus iškeliava į Lietuvą. Į Graužikus atvažiūdava Antans Snmetuona, Jons Biliūns, Povils Višinskis, poets Juovars, Žemaiti, o pats Jons Jablonskis lietuvių kalbos gramatiką raši. Jeje, ne kitur, Graužikūse. Su prietelias Lietuvuo įkūriau Šaulių Sąjungą. Buvau pirmininks kelius metus.

Daba i stuovat Tauragie pri buvusių Šaulių rūmų. Tik mun geri žmuonis tauragiškia paminklą pastati anksčiau biški ir atidengi tujau po muna mirtys 1930 metas,  o rūmus po trijų metų pabudavuoja.

Ojei – buvau i suimts, į kalinams pri cara valdžiuos, bet lietuvybis darbs buva už vis svarbiau. I ūkį pavyzdinį turėjau, i didžiausią knygų gabenima Žemaitijuo centrą, i mokyklas steigiau, i vargšus mokinau pats, i šelpiau, i mokslus leidau, o prieš mirtį daktarui Parčevskiui pasakiau: „… Daktare! Ne fiziška sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjas darba…“

Paminklas sovietiniais laikais buvo nugriautas, suskaldytas, užkastas, o nepriklausomybės aušroje 1990 m. atstatytas tauragiškių.

Žemyn nuo užtvankos 2022 metais gerokai prižėlusi upės vaga išvalyta. Pavasario potvynio metu ar po didesnių liūčių Jūros vanduo pakyla tiek, kad užtvankos nelieka nė žymės. Prieš užtvanką yra įspūdingas Jūros parkas, o už užtvankos paėję pakrante, rasite Tauragės miesto žmonių mėgstamą paplūdimį.

Dėmėsio žvejams! Nuo užtvankos iki pat vasaros estrados čia žvejoti niekada negalima, galima  tik pasigrožėti, kaip rudenį, prasidėjus šlakių ir kitų žuvų nerštui, žuvys šokinėja ir bando įveikti užtvanką, tačiau radusios praėjimo taką, sėkmingai išplaukia neršti aukštyn upe.

Kodėl gi čia visi sustodavo? Ogi reikdavo pasikeisti arklius, atlikti visus muitinės formalumus, nes tuoj pat, už keleto kilometrų, ėjo valstybinė Rusijos Imperijos ir Prūsijos siena. Tai čia ir sustodavo keliauninkai, idant pailsėtų, papietautų, kaip tai darė garsusis prancūzas Onorė de Balzakas, kompozitorius Robertas Šumanas , dailininkas Julijus Dioringas, net pats baronas Miunchauzenas.

Čia ne kartą lankėsi ir lietuvių literatūros klasikas, vyskupas, tada dar jaunas bernaitis, Antanas Baranauskas, tarnavęs Vainute raštininku. Greitai bus  200 metų, kai paštas stovi čia, kur esate ir jūs dabar. Užmeskite akį į atminimo lentą garsiajam prancūzui. Gal kada čia atsiras tokia lenta ir Lietuvos klasikui Antanui Baranauskui. O gal sustos garsaus Tauragės kalvio nukaldinta karieta su atminimo lenta apie čia apsilankiusias garsias asmenybes.

2008 m. bažnyčios bokšte įrengtas laikrodis – miesto-partnerio iš Vokietijos, Rydštato, dovana Tauragei 500-ųjų metinių proga. Bažnyčia turi neoromantinio ir klasicistinio stiliaus bruožų, lotyniško kryžiaus plano, su penkiasiene apside ir vienu aštuoniasieniu bokštu. Joje įrengti 6 altoriai. Šventoriaus tvora ažūrinio mūro.

Katalikų bažnyčios šventoriuje dėmesį patraukia 2017 m. pašventintas skulptoriaus Stanislovo Bružo darbas – paminklas Negimusiam kūdikiui atminti..

Skaudiems tautos istorijos įvykiams įamžinti 1989 m. buvo atidengtas paminklas „Stalinizmo aukoms atminti“. Tai trijų medinių kryžių kompozicija. Du iš jų nulūžę – lyg likimai tų, kuriems paminklas ir skirtas.

Paminklo iniciatoriai – Tauragės tremtinių klubas ir jo tarybos pirmininkas Nikodemas Krapavickas, o autoriai – tauragiškiai tautodailininkai Pranas Kundrotas, Danielius Dužinskas, Remigijus Petrokas, Antanas Bagdonas. Už bažnyčios šventoriaus ribų, ant Jūros slėnio krašto, iškilęs Italijos katalikų dovanotas Prisikėlimo kryžius, dedikuotas 2000-ųjų metų jubiliejui.

Šiandien bažnyčia yra šildoma moderniu  geoterminiu būdu, šalia jos pastatyti erdvūs Parapijos namai. Prie parapijos ir bažnyčios veikia aktyvios bendruomenės: jaunimo, sumos, moterų, giedamo rožančiaus chorai, švento rašto grupė, maldos grupė „Motinos maldoje“, vyrų maldos grupė, vaikų užimtumo centras, Tauragės katalikių moterų draugija, Tauragės dekanato Marijos legionas, Tauragės dekanato Caritas, pradeda veiklą Tikėjimo ir šviesos bendrija

Martyno Mažvydo vardas šventovei suteiktas 1947 m. minint pirmosios lietuviškos knygos  400 metų jubiliejų. Pastato fasadą nuo 1987 m. puošia tauragiškio tautodailininko Antano Bagdono (1928–2015) sukurtos ir nišose stovinčios varinės reformacijos pradininko Martyno Liuterio bei pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo skulptūros.

Tauragės Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčia iki šių dienų vienija didžiausią Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenę. Iki 2004 m. Tauragėje gyveno vyskupas, veikė svarbiausios bažnytinės institucijos, posėdžiavo sinodas. 1955 m. čia buvo išleistas pirmasis evangelikų liuteronų bažnyčios kalendorius.

Evangelikų liuteronų bažnyčia mena ne vieną žymų dvasiškį. Tauragėje 1872–1882 m. kunigavo Jonas Pipiras – aktyvus kovotojas už lietuvių kalbos teises bei daugelio religinio turinio tekstų autorius. 1883–1892 m. čia kunigavo kitas lietuvininkas – Martynas Keturakaitis, kovojęs už lietuviškos knygos teises bei gabenęs lietuviškus leidinius iš Mažosios Lietuvos. 1911–1942 m. čia dirbo kunigas ir švietėjas Augustas Vymeris. Ryškų pėdsaką Lietuvos bei Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime paliko jį pakeitęs vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas (vyresnysis). Tauragėje vyskupo pareigas ėjo ir jo sūnus Jonas Kalvanas.

Bažnyčia atvira įvairiems pasaulietiniams renginiams, klasikinės, šiuolaikinės muzikos koncertams, rimtosios muzikos festivaliams.

Prūsų korpusas savavališkai atsiskyrė nuo Napoleono armijos, o tai grėsė kariniu tribunolu, tačiau šiuo korpusu pasekė ir kiti daliniai. Prasidėjo Napoleono armijos katastrofa. Tauragės konvencija turėjo įtakos Prūsijos ir kitų Europos šalių išsivadavimui iš Prancūzijos priklausomybės.

1912 metais, praėjus 100 metų nuo šio įvykio, Staiginės kaime, netoli Požerūnų malūno, generolo Jorko provaikaičio iniciatyva pastatytas akmeninis paminklas.

Antrojo pasaulinio karo metais paminklas buvo susprogdintas. Kitoks paminklas ir kitoje Ežeruonos pusėje buvo pastatytas 1976 metais.

Tauragės ROTARY klubo ir savivaldybės iniciatyva ir lėšomis, minint konvencijos pasirašymo 200-ąsias metines, paminklas atstatytas. Ant naujojo paminklo iškalti autentiški užrašai rusų ir vokiečių kalbomis. Ir tarpukario, ir šiais laikais paminklas yra dažnai lankomas ir mėgiamas vietos gyventojų, turistų.

Paminklo autorius tauragiškis skulptorius, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Regimantas Midvikis. Jo darbų, pasivaikščioję po Tauragę, dar tikrai rasite ne vieną, Lietuvoje stovi daug ryškių skulptoriaus darbų Klaipėdoje, Vilniuje, Panevėžyje, Smiltynėje, Lenkimuose…

Skulptoriaus Regimanto Midvikio (architektas Vytenis Mazurkevičius) skulptūra simbolizuoja sunaikintą, išsprogdintą partizanų slėptuvę, bunkerį. Šioje vietoje vyksta įvairios šventės, partizanų pagerbimo ceremonijos, minimos sukaktys, dažnai būna eksponuojamos lauko parodos, šventų Kalėdų laikotarpiu čia įsikuria Prakartėlė, nuo čia prasideda ir kalėdinių eglučių alėja ir tęsiasi iki pat evangelikų liuteronų bažnyčios, Jono Viktoro Kalvano parko.

2016 m. birželio 4 d., tradicinės Tauragės miesto šventės metu, prie rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos atidengtas skulptūrinis ekslibrisas, skirtas Nobelio premijos laureatui Ernestui Hemingvėjui (1899–1961) ir jo kūriniui „Senis ir jūra“. Erdvinio ekslibriso autorius –  skulptorius Regimantas Midvikis (1947–2015).

Ekslibrisas yra knygos ženklas, žymintis knygos savininką, tačiau skulptūrinio ekslibriso sukūrimas buvo  skulptoriaus R. Midvikio sumanymas. Jis turėjo minčių kurti tokių skulptūrų daugiau ir puošti savo gimtąjį miestą. Tačiau tesuspėjo vieną – savo mylimiausiam rašytojui ir jo kūriniui „Senis ir jūra“. Amžinybėn iškeliavusio kūrėjo sumanymą įgyvendino jo artimieji. Beje, pagal skulptoriaus eskizus 2018 metais Jono Viktoro Kalvano parke pastatytas ir antras skulptūrinis ekslibrisas. Jis skirtas Vydūnui.

Linija buvo prastai suprojektuota ir įrenginėta paskubomis, daugumoje buvo atlikti tik betonavimo darbai, o pilnai parengtų gynybai nebuvo visiškai. Dėl šios priežasties Molotovo linija neatlaikė staigaus Vermachto puolimo ir buvo per kelias dienas pralaužta. Čia turime omeny 1941-uosius metus ir birželio 22 dieną prasidėjusį karą.

Molotovo linijos likučiai pakankamai gerai išlikę. Kai kuriuose jų matyti įvairūs pažeidimai: sviedinių žymės, stiprių sprogimų deformuotos betoninės konstrukcijos, tačiau dažniausiai tai yra ne mūšio pėdsakai, o jau po karo atliktų bandymų ar sprogmenų utilizavimo rezultatai.

Pažvelkime į Jūros upę, į buvusį Tauragės hipodromą, į pėsčiųjų tiltą, pastatytą 2014 metais, kuriuo pėstute ar dviračiais galite pasiekti Tauragės dvarą, Taurų nuotykių parką, Tauragės konvencijos paminklą ar Lauksargius arba, perėję jį, pailsėti piknikams skirtoje vietoje, išsikepti kepsnį, atsigerti arbatos, jei turite pasiruošę. O jei nusileidę pėsčiųjų taku pasuktumėte pasroviui palei Juros upę, pasiektumėte gražią Vasaros estradą, eidami prieš srovę, prieitumėte Jūros užtvanką.

Skulptūra atidengta, deja, jau mirus jos autoriui. Pagal jo eskizą skulptūrą pagamino Gintaras Jonkus. Jeigu pažvelgtumėte į priekį, kur nukreiptas ir Vydūno žvilgsnis, pamatytumėte dar vieną Regimanto Midvikio skulptūrą „Sėkmės deivė“. Ji taip pat pastatyta jau mirus jos autoriui, garsiam Lietuvos skulptoriui, kurio žymiausi darbai yra paminklas pirmajam lietuvių kapitonui Liudvikui Stulpinui Smiltynės kapinaitėse, Simonui Daukantui Lenkimuose, Martynui Mažvydui Klaipėdoje,  Lietuvininkų aikštėje , karaliui Mindaugui Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje ,Juozui Miltiniui Panevėžyje, Kęstučio apygardos partizanams Tauragėje ir daug kitų darbų.

Ak, tėvyne, kur būt žodžių
Viską apsakyti!
Noriu, kas tik tau ant gyriaus
Kuo aukščiau statyti.
Lietuva, brangi šalelė,
Visados aš tavo!
Vis tik prie tavęs širdelė
Tu tėvynė mano.

Vydūnas, 1904 m.

Užėjus sovietams, paminklas praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio pradžioje nugriautas, bet biustą Tauragės kultūros žmonės išsaugojo ir pastatė paminklą ant kuklaus pjedestalo toje vietoje, kur dabar stovi paminklas Vladui Putvinskiui, nes Putvinskį sovietai irgi buvos suskaldę į gabalus.

1990 m. paminklas atstatytas ir stovi čia. Tikėkim, kad daugiau niekur nebereikės jam kraustytis. Įdomu, kad senasis postamentas pastatytas dar 1911 metais pagerbiant Rusijos carą Aleksandrą II, o minėtais 1930 m. pritaikytas Lietuvos himno kūrėjui Vincui Kudirkai – vardan tos, Lietuvos!